Xixi yra beveik trejų metų ir namuose yra lepiamas kaip mažas imperatorius. Jam duodama viskas, ko jis nori. Jei jis negauna to, ko nori, jis pradeda rėkti iš visų jėgų. Jis taip pat garsiai rėkia, kad išreikštų stiprų pasipriešinimą dalykams, kurių nemėgsta ar atsisako daryti, o tai yra tikras galvos skausmas mamai ir tėtui:Pirma, jie nerimauja, kad nuolatinis rėkimas iš visų jėgų gali pakenkti jo balsui. Be to, šis polinkis pakelti balsą dėl menkiausios priežasties atrodo žalingas ugdant visapusišką charakterį.Taigi, kaip reikėtų spręsti šį garsaus rėkimo įprotį?
Kodėl kūdikis elgiasi kaip mažas garsiakalbis, nuolat rėkdamas? (Visuomenės sveikatos tinklas)
Kūdikio psichologija nėra tokia paprasta, kaip suaugusieji galvoja. Jie turi turtingas ir niuansuotas emocijas, kurios tampa vis įvairesnės, kai jie patiria vis daugiau įspūdžių. Tačiau jų nebrandumas neleidžia jiems racionaliai analizuoti situacijų prieš veikdami, todėl jie vadovaujasi savo impulsais. Todėl, išgirdus kūdikio garsius protrūkius,tėvai pirmiausia turėtų išsiaiškinti išsiveržimo priežastį, kad galėtų imtis tikslingų veiksmų. Tai ne tik sumažina ilgalaikį balso stygų pažeidimą dėl nuolatinio rėkimo, bet ir leidžia anksti įsikišti kritiniu psichologinio vystymosi laikotarpiu. Toks laiku suteiktas palaikymas padeda visapusiškai ugdyti vaiko intelektą, emocijas, jausmus ir valią, taip apsaugant ir stiprinant jo psichinę gerovę bei sveiką asmenybės formavimąsi.
Taigi, kokiomis aplinkybėmis kūdikis gali pradėti verkti?
1. Jausmas, kad yra ignoruojamas: kūdikiai labai reikia suaugusiųjų dėmesio, kuris yra ne tik fiziologinis ir saugumo poreikis, bet ir esminis psichologinis bei emocinis poreikis. Kai jie jaučiasi tėvų ignoruojami, jie gali imtis agresyvaus elgesio ar garsaus verksmo, kad išreikštų nepasitenkinimą, siekdami atgauti tėvų dėmesį dėl šio saugumo trūkumo.Kai kurie tėvai, ypač po antrojo vaiko gimimo, pastebi, kad vyresnysis vaikas tampa linkęs dažnai garsiai išsiveržti, nepaklusti tėvams arba tyčiotis iš jaunesnių brolių ir seserų. Dažnai tai yra tiesiog jų būdas signalizuoti mamai ir tėčiui: „Jūs mane ignoruojate!“
2.Vaikas patiria spaudimą: jei vaiką barė auklėtojas darželyje arba jis sunkiai sutaria su kitais vaikais, jis gali patirti tam tikrą stresą. Tačiau dėl savo jauno amžiaus ir patirties trūkumo tokiose situacijose jis negali pats išspręsti šio vidinio spaudimo. Kai susikaupęs stresas tampa per didelis arba trunka per ilgai, vaikas gali tapti dirglus ir imti šaukti ar kitais būdais reikšti savo emocijas. Tai iš tiesų yra vaiko emocinis išsilaisvinimas.
3. Vaikas siekia savo tikslų, nesvarbu, ar tai būtų tėvų įtikinimas patenkinti jo norus, ar pasipriešinimas tėvų apribojimams. Pavyzdžiui, kai vaikas ko nors nori, o tėvai negali to iš karto suteikti, jis gali griebtis garsaus rėkimo, bandydamas pasiekti tėvų nuolaidą.Kiti vaikai, kai yra giliai įsitraukę į veiklą, gali supykti, jei juos pertraukia tėvai, ir išreikšti savo pyktį garsiais šūksniais ar isterijomis.
Strategijos, kaip susidoroti su šia problema:
1. Stiprinkite tėvų ir vaikų bendravimą: tėvai turėtų kasdien skirti laiko bendravimui su vaiku, pavyzdžiui, pokalbiams, pasakojimams ar paprastiems žaidimams. Tiksliai supratę vaiko emocijas, galėsite laiku jį nuraminti.Tėvai, planuojantys antrą vaiką, arba tie, kurie jau turi antrą vaiką, turėtų ypatingą dėmesį skirti vyresniojo vaiko jausmams nuraminti. Venkite vyresniojo vaiko nepriežiūros, kai rūpinatės jaunesniuoju. Įtraukite juos į brolio ar sesers priežiūrą, leisdami jiems ugdyti vyresniojo vaiko atsakomybės jausmą, dalijantis tėvų pareigomis.
2. Paaiškinkite paprastus, suprantamus principus:Kai vaikai pradeda suprasti kalbą, tėvai turėtų sąmoningai ugdyti jų savikontrolę, aiškindami paprastus principus. Kai vaikas bando pasiekti nepagrįstų reikalavimų verkdamas, tėvai turi nedelsdami įsikišti ir laikytis tvirtos pozicijos. Naudokite ryžtingą kalbą ir išraiškas, kad būtų aišku, jog tėvai nepasiduoda vaiko išpuoliams. Toks požiūris paskatins vaiką greitai pakoreguoti savo emocinę reakciją.Kai vaikas nurims, tėvai turėtų grįžti prie šio klausimo ir mokyti vaiką valdyti savo emocijas.
3. Jei protrūkiai kyla dėl nusivylimo ar nesėkmių, tėvai gali padėti vaikui tinkamai išleisti šias neigiamas emocijas. Tai gali būti leidimas išsakyti savo nusiskundimus arba nukreipti dėmesį žaislais ar žaidimais, mokant sveikų būdų išleisti susikaupusią įtampą.
4. Mokykitės pripažinti ir atspindėti vaiko jausmus, o ne atmesti juos frazėmis „Viskas gerai“ ar „Nebijok“. Tokios reakcijos menkina vaiko emocijas. Vietoj to, naudokite empatines frazes, pavyzdžiui, „Suprantu, kad esi piktas, nes mes tavęs nepastebėjome“. Kai vaikai jaučiasi priimti tėvų, jų emocijos natūraliai pradeda rimti.