Kartais tu mane ieškai, sieki mano rankos. Tavo netikėtas pasirodymas vis dar suvirpina mano širdį. Tačiau dabar aš išmokau dėvėti kaukę – nei šiltą, nei šaltą, nei sūrią, nei beskonę. Aš juokiuosi be rūpesčių, ir tos pigios ašaros nebevarva.
Tik praėjus daug laiko, tik tada, kai nebėra kur pasitraukti, mes suprantame, kad tai, ką kadaise savo rankomis išmetėme, niekada nebegalėsime sutikti ateityje.
Aš vis dar tikiu meile, bet nebetikiu, kad ji gali trukti amžinai.
Tu staiga man priminei, kad laiką, kurį pažįstame vienas kitą, galima skaičiuoti metais.
Eidamas šį kelią su tavimi, tu taip pat tapai keliu, kurį aš praėjau.
Žinau, kad pamiršti yra lengva – tiesiog nukreipk žvilgsnį, nustok galvoti, paleisk prisiminimus, ir jie išblės kaip dangus po fejerverkų.
Tik kai viską perpranti, supranti, kad netektis atneša didesnį ramybę nei turėjimas.
Niekas nėra nepamirštama. Laikas tave ištrins – pirmiausia tavo veidą, tada tavo balsą, tavo žodžius. Ne dabar, bet kada nors.
Taip mes išsiskirstome laiko vėjyje. Žiūrėdami atgal, nematome jokių mūsų bendrų akimirkų pėdsakų, nors kažkada buvome taip stipriai susieti.
Kai pabaiga ir kelionė baigtos, toliau užsibūti atrodo godu, netgi sau pačiam.
Giliai paslėpti žodžiai nėra sąmoningai slepiami; tiesiog ne kiekvieną skausmą galima išrėkti garsiai.
Aš neatsisakiau tavęs, nei atsiribojau nuo savęs.
Dėl tavęs aš tik pasidaviau, bet niekada nepamiršau.